Baigiau menotyros studijas, tad į meną ilgai teko žvelgti iš šono - analizuoti, vertinti kas tikra, kas gražu, o kas nelabai. Dabar atpažįstu, kad labiausiai man rūpi būti ten, kur galiu pasitarnauti. Atrodo, kad geriausiai tai pavyksta daryti fotografuojant žmogų. Didelį, mažą, švenčiantį, verkiantį (kartais iš laimės, o kartais nebūtinai?). Visą savo paauglystę fotografavau juosta. Taip atrodė tikriau. Bet pasirodo, kad tikrumą ne fotoaparatas sukuria, o santykis.

Tai renkuosi ir laukiu susipažinti, kartu džiaugtis jūsų švente ar paprastu pasivaikščiojimu.